Minėdamas savo 60 metų buvimo Jėzaus Draugijoje jubiliejų, tėvas Antanas Saulaitis, SJ, prisimena naujokyno metus, praleistus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Jėzuitai priėmė mane į naujokyną prieš 60 metų – 1961 m. rugpjūčio 15 d. JAV, Merilando provincijoje. Ten jau buvo Lietuvos provincijos nariai Gediminas Kijauskas ir Gintautas Sabataitis, o vėliau – Virgilijus Kaulius ir Jurgis Janeliūnas. Šiais metais JAV Rytų provincija uždaro Vernersvilio šv. Izaoko Žogo naujokyną. Mano įstojimas į Draugiją ir šių namų uždarymas – dvi progos surašyti įsiminusius įvykius be ypatingos sekos.

Stojimas į naujokyną tolimoje šalyje su visai nepažįstamais žmonėmis man nebuvo visai naujas dalykas, nes susirašinėdavau su savo chemijos profesoriumi t. Geraldu Hutchinsonu ir Marijos sodalicijos (dabar Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės) grupelės globėju t. Josephu Murphy, abu dirbo Ferfildo universitete, Konektikuto valstijoje. Pas jėzuitus stojome penkiese, 1961 m. baigę Ferfildo universitetą, keturi iš jų pradėjo naujokyną Masačusetso valstijoje (Shadowbrook, Lenox).

Tais laikais naujokyne buvo daug jėzuitų. „Pirmokėlių“, stojusių tradicinėmis trim datomis – liepos 31 d., rugpjūčio 15 d. ir rugsėjo 1 d. – buvome 44, „antrokų“ skaičius buvo panašus, namuose dar buvo junjorų, visa profesūra ir ugdytojai, darbuotojai – iš viso apie 120–150 jėzuitų.

Visam gyvenimui išliko pamoka, kai man pavedė padėti apie 30 metų moteriai, sergančiai plaučių džiova, pasiruošti Krikštui. „Nesiliesk“, „nesėdėk arti, kad neužsikrėstum“, „kalbėkite apie jautrius ir svarbius dalykus tikėjimo kelionėje“…. Ir jos Krikštas palatoje…

Turėjome ryšį su tradicinėm lietuviškom vietom Pensilvanijoje – angliakasių Lietuvoje. Dalį praktikos atlikome su mokinukais Šv. Antano lietuvių parapijoje, Redingo mieste, už vos 14 mylių. Pamenu, kai t. Vaclovas Gutauskas, po JAV keliaudamas rinkti lėšų jėzuitų sielovadai, kartą atvažiavo iš Čikagos pavežioti po angliakasių miestelius, ypatingai pamenu seniausią – lietuvių vadintą Šenandorių (Shenandoah), Šv. Jurgio parapiją.

Visi turėdavome pareigas, pirmaisiais metais – mažytes, o antraisiais – jau labai atsakingas. Pusmetį buvau naujokyno ūkvedys (ne visų namų, tik naujokų dalies), o kitą pusmetį buvau atsakingas už daržą, kuriame auginome 450 pomidorų, begales bulvių, okros, moliūgų ir kito maisto augantiems jaunuoliams bei senesniems namų gyventojams.

Pagal Paryžiaus universiteto tvarką šv. Ignaco ir jo bendražygių laikais sekmadienis ir ketvirtadienis būdavo laisvos dienos. Ketvirtadienį užėjo mada iškylauti žiemą, vasarą. Ar +40 laipsnių, ar -25, išeidavome visai dienai po gražias krašto vietas ir kalniukus. Prezidento Kenedžio laikais gyvavo mada per dieną nueiti 50 mylių (80 km), tai porą kartų irgi tiek nuėjome.

Didžiosios rekolekcijos – šv. Ignaco Dvasinės pratybos – vykdavo lapkričio mėnesį. Iš visų mąstymų, skaitymo, palydėjimo ir švenčių (šv. Stanislovo Kostkos – naujokų globėjo) labiausiai įstrigo paskutinysis ketvirtosios savaitės mąstymas – žvelgti į pasaulį dėkinga širdimi, atsisėdus ant naujokyno kalnelio virš visų mūsų laukų ir gamtos, tolimų sodybų, švilpiančio garvežio garsų. Patirti meilingą Dievo žvilgsnį į pasaulį ir žmones ir juo tikėti.

Rudenį vienas įdomesnių darbų būdavo padėti ūkininkams, daugiausia Pensilvanijos vokiečių, menonitų ar kitų protestantų, surinkti nukritusius obuolius, kuriuos mums atiduodavo sultims spausti, kad 150-čiai jėzuitų visą žiemą užtektų. Ūkininkai pastebėdavo darbščius ir ramiau nusiteikusius žmones, tiek tarp mūsų, jėzuitų, tiek tarp apylinkės jaunų žmonių.

Pamainomis dirbdavome virtuvėje su puikiu broliu jėzuitu virėju, tekdavo šveisti milžiniškus puodus, susilenkus pasiekti dugną. O Kalėdų rytą visiems kepti blynų. Žinoma, reikėjo, kad blynai būtų kalėdiniai, tad trečdalį tešlos nudažėme geltonai, trečdalį – raudonai, likusius – žalia spalva. Po pusryčių grįžo lėkštės, maisto likučiai. Beveik niekas nevalgė žalsvų blynų.

Ilgosios rekolekcijos – 30 dienų su trim pertraukos dienomis – reikalauja ir kitokios dienotvarkės. Vietoj tradicinės popietinės rekreacijos – lengvų, judrių užsiėmimų – ėmėmės atnaujinti Šv. Gupylio prūdelio aplinką, kur buvo likę rąstų ar geležinkelio bėgių, dumblo, o šalia jų – platinti keliuką pro uolas. Galėjome skaldyti akmenis, kasti ir vilkti peršlapusius rąstus, stiprinti judriąją savo dvasios galią.

Už mus metus vyresnis naujokas buvo ukrainiečio kataliko kunigo sūnus. Jo šeimai kažkaip pasisekė atvykti į JAV, nors JAV vyskupai, saugodami katalikų tikėjimą, su valstybe buvo sutarusi neišduoti vedusiems rytų apeigų katalikų kunigams imigracijos vizų, kad nepapiktintų tikinčiųjų. O bažnytinė tvarka reikalavo, kad seminarijose kasmet būtų bent vienerios Mišios kitomis negu Romos apeigomis. Naujoko tėtis dvejus metus iš eilės atvyko ir giedojo ukrainietiškai, o mūsų, naujokų, choreliui reikėjo pagalbos žodžius tarti europietiškai.

Viena naujokyno ūkvedžio pareigų būdavo skambinti varpais 6 valandą ryto, 12 valandą ir 18 valandą Viešpaties Angelo maldai. O 1962 metų spalio 11 dieną prasidėjo II Vatikano susirinkimas. Turbūt apie 2 minutes skambėjo visi pasaulio katalikų varpai, taip pat ir mūsų naujokyne. Kai kam nors užkliūva Bažnyčios atsinaujinimo reikalai, vis pagalvoju: „Juk aš visomis jėgomis skambinau atidarymo dieną“.

Bažnyčia ir vienuolijos – tradicijų žmonės. Mūsų naujokyne antradienį ir penktadienį pusryčiams buvo kepama kukurūzų duona, apipilama klevo sulos sirupu, su kiaušiniene, dešrelėmis ar kuo kitu. Svarbiausia – karšta gelsva kukurūzų duona. Vieną penktadienį buvo jau pusryčių laikas, o iš virtuvės į didžiulį valgomąjį neatsivėrė dvigubos durys ir nepasirodė vežimėliai su duona. Jau nerimo visa bendrija, o vėliau, per rytinį pokalbį, naujokų magistras prasitarė: „Pastebėjau, kad kai kurių vyresnio amžiaus jėzuitų pašaukimai pradėjo silpti, duonai nepasirodžius“.

Kai kurios naujokyno draugystės išliko visam gyvenimui. Mūsų metų grupė ir porą metų vyresnių ir jaunesnių grupės susirinkdavo kasmet, net pernai, Vernersvilyje. Nemažai buvusių naujokų talkina jėzuitų pabėgėlių, migrantų sielovadoje, dirba mokyklose, padeda parapijose, taip pat ir jų žmonos. Su kai kuriais susirašinėjame dešimtmečius, susitinkame, kai kurie yra lankęsi ir Lietuvoje.

Labai mėgstamas jaunas kunigas buvo Larry Huntas, keletą metų didžiulių namų ūkvedys, laukęs vizos į Indiją. Mes apgailėjome, kad jis išvyksta. Susibūrėme šimtas ir daugiau apie jį išvežantį automobilį, jis užlipo ant automobilio padėkoti ir mus palaiminti, o mes – jį. Taip gyvai patyrėme, kad jis išvyksta į tolimas misijas mūsų vardu ir yra mūsų palaikomas.

Naujokyno magistras buvo t. Thomas Gaviganas, o jo padėjėjas (socijus) – t. Walteris Buckius. Mes, lietuviai dvasininkai, manydavome jį esant lietuvių kilmės (gal Vladas Bučkius). Jis mus mokydavo, kaip elgtis prie stalo – kaip sėdėti, valgyti įvairius patiekalus, kaip padengti stalą, patarnauti, kad jėzuitai elgtųsi kultūringai. Prieš jį būdavo lėkštės, įrankiai, servetėlė. Kartą rodydamas, kaip valgyti sriubą, šaukštu pasėmė vandenį vietoj sriubos, priglaudė prie lūpų ir visaip bandė srėbti nesrėbdamas, ir niekaip jam nepavyko tyliai susidoroti, o mes neiškentėme jusdami jo rūpestį.

Naujokyno pastatas buvo ant kalno, į visas puses matėsi daugybė kilometrų, ypač į rytus, o vėjai gi paprastai pučia iš vakarų. Viena mūsų pagundų buvo kelti pačių pasidarytus aitvarus ketvirtadienio laisvadienį ar šiaip, eilinės dienos popiečio valandą. Neužteko paleisti tik vieną aitvarą, reikėjo ir antrojo, ir „laiško“, kuris siūlu saugiai nukeliautų iki aitvaro. Tai buvo ir inžinerijos pratybos, ir smagi pramoga, keliems aitvarams aukštybėse susidurti ar aplenkti. Čia kaip tas dvasinis šūkis – „Vis aukštyn“.

Autorius: Antanas Saulaitis, SJ – gimęs 1939

Antanas Saulaitis, SJ, 1949 metais, vos sulaukęs dešimties, su šeima emigravo į JAV, kur praleido savo vaikystę ir jaunystę. Fairfieldo universitete (JAV, Kalifornija) jis baigė chemijos bakalauro studijas, vėliau Bostono universitete (JAV, Masačusetsas) įgijo filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius.

Į Jėzaus Draugiją įstojo 1961 metais, 1969 metais buvo įšventintas kunigu JAV. 1970–1977 m. dirbo misijoje Brazilijoje. 1977 m. sugrįžo į JAV, vadovavo Čikagos jaunimo centrui, buvo už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresnysis. Nuo 1987 m. reguliariai lankėsi Lietuvoje, aktyviai dalyvavo skautų veikloje. 1998 m. kunigas paskirtas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu (iki 2003 m.) ir grįžo į Lietuvą. 1998–2001 m. ėjo rektoriaus pareigas šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, vėliau vadovavo Vilniaus akademinės sielovados centrui, buvo Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos narys. 2006 m. t. Antanas Saulaitis buvo perkeltas į Čikagą, kur iki 2014 m. vadovavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijai. 2014 m. sugrįžo į Lietuvą, kur dabar eina šv. Jonų bažnyčios Vilniuje vicerektoriaus pareigas.